Jeigu gramatika tiria žodžio ir sakinio struktūrą, o semantika jų reikšmes, tai pragmatika tiria jų interpretaciją kalbos vartojime, atsižvelgiant į konkretų kontekstą ir kalbos akto socialinę aplinką.

Deiksis

Jūs suprasite apie ką kalba, jeigu pamatysite užrašą Aš čia greitai būsiu ant lapelio popieriaus, rasto ant grindų? Kas aš toks? Kur čia ? Ir kada tas greitai ? Raštelis būtų kur kas aiškesnis, jeigu jums būtų paskirtas susitikimas su jūsų mokytoju arba viršininku 15 valandą ir atvykę jūs surastumėt šį lapelį ant durų. Jūs žinote žmogų, vietą ir laiką, jūs palauksite keletą minučių tokio tipo frazės vadinamos deiktiniais išsireiškimas , tai reiškia, jog juos interpretuoti gali tik informacijos siuntėjas. Deiksis gali turėti asmeninius, laiko, erdvės ir socialinius aspektus.

Jeigu kažkas stovi priešais jus ir aiškina, kaip jums pasiekti muziejų, tai jo " į dešinę " - jums yra į kairę nuo jūsų! Jeigu jūs pabandysite naudoti tuos pačius neformalius kalbos išsireiškimus, kuriuos naudojate su savo draugais, su savo mokytoju ar viršininku, tai galite sulaukti jums nemalonių pasekmių. Ir priešingai, pernelyg formalūs kalbos išsireiškimai pavers jus juokingu savo bendramžių akyse.

Kalbos aktai

Paprastai veiksmai yra laikomi svarbesniais už žodžius. Bet ką dar, išskyrus ištartą sakinį, jūs galite padaryti, jei norite pažadėti ? Kunigui užtenka pasakyti: Skelbiu jus vyru ir žmona , kad pakeistų jūsų gyvenimą visiems laikams. Vadinasi, yra kai kurie kalbos aktai , aptikti lingvisto Džono L. Ostino, esantys veiksmais. Jeigu tam tikros sąlygos įvykdomos ( vadinamosios palankios sąlygos ), tai ištarti žodžiai atlieka aprašomą veiksmą. Mes galime paskelbti porą vyru ir žmona (jeigu mums suteikta tokia teisė), taip pat pažadėti, išgąsdinti ar sužeisti ką nors žodžiu.

Kalbos aktus galima skirstyti pagal tipus į deklaratyvinę , keičiančią pasaulį (žr. ankstesnį pavyzdį), direktyvinę išreiškiančią kalbančiojo norą (Aš prašau tave atsakyti. Nedaryk šito!), komisyvinę , išreiškia kalbančiojo ketinimą ( Aš leisiu tau eiti į kiną), ekspresyvinius, iliustruojančius kalbančiojo jausmus (Man labai gaila. Sveikinu!) ir reprezentacinius, kurie patvirtina kalbančiojo įsitikinimus (Mūsų namas yra šalia muziejaus).

Kalbos aktai gali būti tiesioginiai ir netiesioginiai. Aš galiu tiesiogia paprašyti ką nors atidaryti langą, jeigu bus per daug karšta, arba ištarti: Čia labai karšta. Tinkamame kontekste abu sakiniai turėstą patį poveikį.

Presupozicijos ir implikatyvinės formos

Jeigu kažkas tai sako: "Mano draugo automobilis buvo pavogtas", tai jus informuoja ne tik apie vagystę, bet taip pat, kad tas źmogus turi mažų mažiausiai vieną draugą, ir kad jo draugas turęjo mašiną. Jeigu du informaciniai blokai, yra viename pasisakyme, bet nėra akivaizdžiai išreikšti, jie yra presupozicijos. Kasdienė kalba yra pilna presupozicijų, ir tai gali būti priežastimi, kodėl užsieniečiai negali suprasti to, kas kalbos nešiotojams yra akivaizdu.

Jie gali būti egzistenciniai, kaip ankstesniame atvejyje, o taip pat faktiniais. Jeigu kažkas sako: Aš džiaugiuosi, kad Piteris atėjo arba Aš įsiutęs, nes Piteris atėjo, tas faktas, kad Piteris atėjo, išlieka tiesa. Kai kurie žodžiai leksiškai turi presupoziciją, kai mes užbaigiame vieną, galima spėti, kad tas procesas turėjo pradžią, tai - presupozicija. Teiginys Tu vėl pavėlavai, leidžia spėti, kad tai įvyksta jau ne pirmą kartą. Klausimai kodėl/kur Piteris atėjo? leidžia spėti, kad Piteris atėjo.

Jei jūsų draugas sakys: {i Nori eiti su manimi į kiną šiandien?, tai paprastas atsakymas būtų taip arba ne, bet taip pat atsakymu gali būti: Puiku! Ką šiandien rodo? arba Rytoj turiu egzaminą, arba Palik mane ramybėje!. Išvados iš šių atsakymų yra akivaizdžios. Tai yra kalbos implikatyvių formų atvejai.

Kalbos komunikacijos principai

Sėkmingo pokalbio pagrindas yra tarpusavio sąveika (kooperacija) tarp pašnekovų (pokalbio dalyvių). Greitas suformulavo pagrindinius principus: suteikite informatyvų atsakymą, pranešimą privalo sudaryti ne daugiau ir ne mažiau informacijos, negu reikia; jūsų atsakymas turi būti tikras (kokybė); rišlus (relevantyvus), jis turi būti aiškus.

Taip pat mandagumas - svarbi sėkmingo kalbinio bendravimo dalis. Ji parodo, kad mes suvokiame visuomeninę žmogaus savivoką. Mandagumas pasireiškia pasisveikinime, kreipinyje į pašnekovą, klausimo, atsakymo pateikimo strategijoje ir taip toliau. Mandagumas priklauso nuo amžiaus, lyties, socialinių pašnekovų skirtumo, o taip pat nuo jų artumo laipsnio, visa tai įgyja skirtingas formas įvairiose kultūrose.

Esminis skirtumas tarp formalių ir neformalių ar dar labiau paprastų bendravimo būdų (tu/jūs), bet kur kas labiau rafinuoti skirtumai egzistuoja Azijos kultūrose. Nemandagus elgesys gali įžeisti pašnekovą, ir tai gali jums sutrukdyti pasiekti išsikeltus tikslus.

Kalbos papročiai ir foninės kultūrinės žinios pas žmonės yra nevienodos, tuo labiau, kad implikatyvios formos ir mandagus elgesio taisyklės taip pat gali skirtis. Tarpkultūrinis bendravimas reikalauja dar daugiau aiškumo ir atvirumo. Kroskultūrinė pragmatika tiria tarpkultūrinio bendravimo skirtumus ir strategijas, tiems skirtumams įveikti.