Įvadas

Kroatų kalba yra labai panaši į serbų, bosnių ir Juodkalnijos kalbas. Kroatų kalbos literatūrinė forma pradėjo formuotis 15 amžiuje iš daugybės vietinių variantų ir galutinai susiformavo 19 amžiuje.

19 amžiuje vyko judėjimas už vieningą pietų slavų kalbą. Šio judėjimo įtakoje, labai panašios literatūrinės kalbos buvo sukurtos ir serbų ir kroatų kalboms, dėl šitos priežasties dauguma žmonių 20 amžiuje manė, kad egzistuoja tik viena serbų-kroatų arba kroatų-serbų kalba. Kiti galvojo, kad yra dvi atskiros kalbos. Juodkalnijos kalbą dėl jos intelektualiosios ir specialiosios leksikos galima laikyti serbų kalbos variantu. Sunkiau apibrėžti literatūrinę bosnių kalbą, bet yra akivaizdu, kad ji yra tarp serbų ir kroatų kalbos, yra keli kalbos variantai, arčiausiai jų yra Juodkalnijos kalba. Bet kuriuo atveju šių keturių kalbų nešiotojai gali apsieiti bendraudami be vertėjų pagalbos. Ryškūs skirtumai atsiranda tik specializuotoje įvairių sričių leksikoje. Kroatai ir serbai sunkiai vienas kitą supranta, kai kalbama apie matematiką, biologiją, teisę arba maisto ruošimą, nebent prieš tai būtų studijavę savo pašnekovų leksikos ypatybes. Yra skirtumai ir rašyboje: serbai ir juodkalniečiai gali naudoti ir lotynų abėcėlę, ir kirilicą, o kroatai ir bosniai naudoja tik lotynų abėcėlę.

Slavų kalbos skirstomos į tris grupes: vakarų slavų (lenkų, čekų, slovakų, serbų, kašubų, slovėnų), rytų slavų (ukrainiečių, baltarusių, rusų, rusėnų), o taip pat pietų slavų (slovėnų, kroatų, juodkalniečių, bosnių, makedonų, ir bulgarų).

Baškų plokštė datuojama apytiksliai 1100 m.

Dialektai

Kroatijos teritoriją galima suskirstyti į tris dialektų zonas: Štokavų, Kajkavų, Chakavų. Literatūra buvo visuose dialektuose, bet labiausiai Štokavų, šių dialektų pagrindu ir buvo sukurta literatūrinė kroatų kalba.

• Čakavsko narječje
• Kajkavsko narječje
• Štokavsko narječje

Šaltiniai: Wikimedia Commons

Gramatika

Kaip ir visų slavų kalbų, kroatų gramatika yra sudėtinga. Yra vienaskaita ir daugiskaita, kiekviename iš jų yra septyni linksniai (vardininkas, kilmininkas, galininkas, šauksmininkas, vietininkas, įnagininkas) ir visa tai kombinuojama su trimis gramatinėmis giminėmis (vyrų, moterų ir niekatroji). Norint nustatyti daiktavardžio formą reikia turėti omenyje septynių linksnių, dviejų skaičių ir trijų gramatinių giminių galūnes, tad teoriškai egzistuoja 42 galimos žodžio formos. Veiksmažodžiai turi septynis laikus (esamąjį, būsimąjį I, būsimąjį II, aoristą, imperfektą, perfektą ir pliuskvamperfektą). Taip pat gramatikoje yra du skaičiai (vienaskaita, daugiskaita), tris asmenis (vienaskaita - aš, tu, jis/ji/niekatroji; daugiskaita - mes, jus, jie). Vieksmažodžiai būna dviejų tipų (proceso ir rezultato): eigos veikslas ir įvykio veikslas. Ir kiekvieno veiksmažodžio kaitybą reikia atsiminti, todėl, kad nuo jo priklauso asmenavimo šablono pasirinkimas, pavyzdžiui, skočiti ("šokti") ir skakati ("šokinėti").

Dauguma dažnai vartojamų veiksmažodžių yra netaisyklingi ir turi ypatingas galūnes. Yra garsų kitimas žodžio šaknyje (asibiliacija, palatalizacija ir taip toliau). Būdvardžiai ir įvardžiai kaip ir daiktavardžiai yra sudėtingi. Būdvardžiai gali būti apibrėžti ir neapibrėžti.